Vasara įpusėjo. Gamtoje gyvenimas, rodos, verda. Pievos pritvinkusios saldaus lipikų, čiobrelių, jonažolių žiedų kvapo, o saulės įkaitintose pamiškėse žemėn krenta persirpusios avietės. Pats įkarštis ir jauniesiems gamtos tyrinėtojams - tiek daug visko reikia pamatyti, sužinoti, išgirsti. Tad pirmąją liepos savaitę jaunieji gamtos bičiuliai rinkosi į Sargelių bendruomenės centro organizuojamą keturių dienų kūrybinę aplinkosauginę stovyklą „Plazdanti pievų dvasia“.
M. Pretorijus (XVII a. pabaiga) pažymi, kad Mažojoje Lietuvoje prieš Kūčias lietuviai maudosi pirtyje, kad avys vestų baltus ėriukus. Nuo seno lietuviai prie Kūčių stalo renkasi patekėjus vakarinei žvaigždei. Kūčių vakarienę valgo visi šeimos nariai. Tai šeimos santarvė. Jei šeimos nario nebėra – dedama stiklinė ar lėkštė. Seniau Kūčias pradėdavo valgyti laužant duonos riekę ir visiems ragaujant kūčią – iš įvairių daigintų ar išvirtų javų košę, atmieštą medumi. Laimė ateis į namus, Kūčių vakariene pavaišinus svetimą žmogų ar neturintį ką valgyti. Per Kūčias būtina paragauti visų patiekalų, kad ateinančiais metais būtų visa ko. Kūčių valgiai paliekami ant stalo, naktį kūčiavoti ateinančioms mirusių šeimos narių vėlėms. Per Kalėdas keliamasi anksti ryte pažiūrėti kūčių stalą ar neparagauti kūčių valgiai. Po staltiese gulėjusį šieną reikia išdalinti gyvuliams, tai „gerai eis rankon“.
Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė. Žemdirbiui – tai didžiausia metinė žiemos šventė. Saulės grįžimas kaip tamsos nugalėjimas – naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų diena pradeda ilgėti. Saulės sugrįžimo metu buvo deginamas blukis – kelmas, simbolizuojantis senus metus ir su saule ateinančius naujus. Ugnis reiškė ritualo sakralumą. Eglę puošti pradėta XVI a. viduryje Vokietijoje, plito per Lenkiją, Rusiją, pasiekė ir Lietuvą. Eglė laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu, amžinai žaliuojančiu medžiu. Dar neseniai vietoje eglutės prie Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas. Eglutę puošdavo riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis. Tai vaisingumo ženklai, įžiebiantys meilę. Mūsų senoliai prisimena, kad per Kalėdas merginos ar vaikinai vieni kitiems dovanodavo riešutus.
Š. m. gegužės 28 d. Lietuvos žemės ūkio universitete vyko Lietuvos DAAD klubo metinis seminaras tema "Žmogaus veiklos ir klimato kaitos poveikis Lietuvos ekonomikai ir žemės ūkiui".
Seminare dalyvavo dr. Daiva Šeškauskaitė.
Žmogus gyvena tarp žmonių: dirba, ilsisi, bendrauja. Poreikis kalbėti yra visur, kai gyvename tarp žmonių. Kalba reikalinga žmogui jo gyvenime. Kai dar nebuvo sugalvotas raštas kalba vystėsi perduodant informaciją iš lūpų į lūpas.
Mūsų gyvenimas sukasi aplink save, bet kad ir kaip norėtume, be žmonių pagalbos neišsiverčiame. Norime pabūti vieni, bėgame į nežinomą kraštą ar užmirštą girią, norime greičiau, skubame ir pakelyje įstringame molyje, išvažinėtų provėžų purve.
Kaip čia dabar nutiko? Kas turėtų dirbti žmonių labui?
VšĮ „Savanorių centro“ pradėta organizuoti ir Jungtinių Tautų organizacijos pripažinimą pelniusi Tarptautinė savanorių diena šiemet bus paminėta VšĮ „Savanorių centro“ organizuojamoje iškilmingoje „Auksinės širdies“ apdovanojimų teikimo ceremonijoje.
Kiek iš tos Lietuvos liko? Trys ar tik du su puse milijono? Ar tik gyvų dvasių, ar ir gyvųjų? Ar Lietuva ir lietuviai dar vadinasi lietuviais? Baltų kaip ir lietuvių bruožai, kaip narsumas, pasiryžimas, pasiaukojimas, vaišingumas – jau istorijos vadovėliuose išgirstos tiesos. Dabar įskiepytas nuo socializmo laikų – tylėjimas, bejėgiškumas, tiesos neieškojimas, bailumas.
Sociologai įrodė, kad teigiamos emocijos gerina gyvenimo kokybę ir veikia subjekto tikslus sprendimus. Įdomu, kad žmogaus elgsenos procesai vystėsi siekiant išlikti, o ne siekti gerovės kaip yra dabar.
Balsavimas renkant atstovus į Europos Parlamentą turėtų vykti kitaip, nei į Seimą. Iš Lietuvos renkame 12 žmonių – galima įvardinti kaip dvylika asmenybių, nes jiems gan svarbus uždavinys – prezentuoti Lietuvą.